Stiklo{0}}keramiką, dar žinomą kaip mikrokristalinis stiklas arba mikrokristalinė keramika, šeštojo dešimtmečio viduryje išrado žinomas stiklo chemikas ir išradėjas SD Stookey. Tai yra polikristalinės kietosios fazės medžiagos, turinčios stiklinę matricą, gaminamos kontroliuojamoje formoje ir kristalizuojant bazinius stiklus su tam tikros sudėties kontroliuojamoje temperatūroje. Stiklo keramikos savybes pirmiausia lemia pagrindinė kristalinė fazė, kurią galima valdyti branduolių formavimu, kristalizacija ir skirtingų pagrindinio stiklo komponentų parinkimu. Stiklo keramika sujungia tiek stiklo, tiek keramikos savybes, pasižyminti pranašesnėmis šiluminėmis, cheminėmis, biologinėmis, optinėmis ir elektrinėmis savybėmis, palyginti su metalais ir polimerais.
Sudėtis ir mikrostruktūra yra du pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką kuriant stiklo{0}keramikos kompozicijas. Pagrindinis komponentas yra lemiamas branduolio susidarymo veiksnys. Stiklo-keramikai, turinčiai mechaninių ir optinių savybių, mikrostruktūra yra dar svarbesnis veiksnys, susijęs su pagrindiniu komponentu ir mikrokristalinės fazės agregacija. Skirtingi terminio apdorojimo režimai taip pat daro didelę įtaką mikrostruktūrai. Stiklo kristalizacijos kontrolė yra būtina stiklo keramikos formavimo sąlyga. Branduolys yra lemiamas veiksnys kontroliuojant kristalizaciją. Kristalų susidarymas pagrindiniame stikle paprastai susideda iš dviejų etapų: ① submikroskopinio branduolio formavimosi stadija; ② submikroskopinis branduolio augimo etapas. Šie du etapai atitinkamai vadinami branduolių susidarymu ir kristalų augimu. Branduolio susidarymą įtakoja du veiksniai: ① tinkamos cheminės sudėties pagrindinio stiklo parinkimas, dažniausiai pridedant tam tikros branduolį formuojančios medžiagos; ② kontroliuoja terminio apdorojimo režimą, ty šildymo temperatūrą ir laikymo laiką.
