Kainos veiksniai
Dauguma stalinių 3D spausdintuvų kainuoja apie 20 000 RMB, o kai kurie šalyje sukurti produktai svyruoja nuo 2 000 iki 20 000 RMB. Tačiau, pasak 3D spausdintuvų platintojų, nors šalyje gaminami 3D spausdintuvai yra pigesni, jų kokybę sunku garantuoti.
Staliniams 3D spausdintuvams jų pritaikymas yra labai ribotas, nes jie gali spausdinti tik plastikinius gaminius. Be to, namų vartotojams 3D spausdintuvų eksploatacinės išlaidos išlieka didelės. Prieš spausdinant objektą, reikia suprasti 3D modeliavimą, konvertuoti duomenis į formatą, kurį 3D spausdintuvas galėtų nuskaityti, ir tada spausdinti.
Žaliavos
3D spausdinimas nėra labai sudėtinga technologija. Skirtumas tarp jo ir įprastos spaudos slypi spausdinimo medžiagose.
Daugiausia spausdinimo medžiagų turi Izraelio įmonė „Object“. Jame jau galima naudoti 14 pagrindinių medžiagų ir jas maišyti, kad būtų sukurtos 107 skirtingos medžiagos. Dviejų medžiagų maišymas ir dažymas jau yra realybė. Tačiau šių medžiagų įvairovė vis dar yra daug mažesnė nei medžiagų, randamų pasaulyje, kuriame gyvename. Be to, šių medžiagų kainos svyruoja nuo kelių šimtų RMB už kilogramą iki maždaug 40 000 RMB už brangiausią.
Rizika ir išlaidos
Kaip branduolinės reakcijos gali ne tik generuoti elektrą, bet ir sukelti sunaikinimą, 3D spausdinimo technologija nuo pat jos atsiradimo sukėlė daugybę paslėptų rūpesčių, o jos ateities plėtra daugeliui ir toliau kelia nerimą. Idėja tobulai viską atkartoti, gaminti viską, ką tik įmanoma įsivaizduoti, skamba patraukliai, tačiau taip pat neabejotinai gąsdina.
3D spausdinimo paradoksas
3D spausdinimas sukuria objektus sluoksnis po sluoksnio. Norint gauti daugiau detalių, kiekvienas sluoksnis turi būti plonesnis; norint padidinti spausdinimo greitį, reikia padidinti sluoksnio storį, o tai neišvengiamai paveiks gaminio tikslumą ir kokybę. Palyginti su tradicine didelio masto-pramonine gamyba, gaminant produktus tokiu pat tikslumu nėra jokio sąnaudų pranašumo, ypač atsižvelgiant į laiko ir masto ekonomiją.
Pramonės standartai
XXI amžiuje daugėjo 3D spausdintuvų gamintojų. Standartų trūkumas reiškia, kad tas pats 3D modelis, atspausdintas skirtingais spausdintuvais, duos labai skirtingus rezultatus.
Be to, trūksta spausdinimo medžiagų standartų. 2012–2013 m. 3D spausdintuvų gamintojai siekė parduoti savo spausdinimo medžiagas vartotojams, kad užsitikrintų stabilias pajamas. Nors toks požiūris suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad įprasti spausdintuvai taip pat laikosi šio modelio, 3D spausdintuvų gamintojų naudojamos nenuoseklios žaliavos labai skiriasi savo forma ir turiniu. Dėl to medžiagų tiekėjams sunku patekti į rinką, dėl to kyla didelių MTEP sąnaudų ir tiekimo rizika, o tai trukdo suformuoti visą pramonės grandinę.
Proceso problemos: Daugelis žmonių gali manyti, kad 3D spausdinimas yra tiesiog modelio sukūrimas kompiuteryje, neatsižvelgiant į jo sudėtingumą, ir tada paspaudžiamas mygtukas, kad išspausdintų gatavą produktą. Toks įspūdis neteisingas. Modelio, ypač sudėtingo, sukūrimas reikalauja didelių inžinerinių ir konstrukcinių žinių, kruopščių įgūdžių ir koregavimo pagal konkrečias aplinkybes. Pavyzdžiui, spausdinant iš plastiko, kai sudėtingoje dalyje nėra tinkamos vidinės atramos, atspausdintas rezultatas gali būti deformuotas. Po-spausdinimo procesų taip pat paprastai neišvengiama. Žiniasklaida vaizduoja 3D spausdinimą kaip magišką įrankį, kurį galima naudoti iškart po spausdinimo. Tačiau iš tikrųjų reikalingi keli po-spausdinimo procesai: šlifavimas, sukepinimas, surinkimas ir pjovimas, kurie paprastai apima daug rankų darbo.
