Oksido stiklo keramika: stabilumo ir įvairovės paradigma
Stiklo keramika oksido- pagrindu sudaro pusę stiklo keramikos šeimos. Jų pagrindą sudaro silicio dioksidas, pridedant aliuminio oksido, magnio oksido ir kitų komponentų, kad būtų koreguojamos savybės. Pavyzdžiui, ličio aliuminio silikato stiklo keramikos šiluminio plėtimosi koeficientas yra beveik -nulis, todėl jie idealiai tinka astronominių teleskopų lęšiams; o borosilikatų tipai dėl puikaus atsparumo karščiui dažniausiai naudojami laboratoriniuose stikliniuose ir virtuvės reikmenyse. Šios medžiagos paprastai pasižymi dideliu cheminiu stabilumu, tačiau kai kurių veislių šviesos pralaidumas svyruoja keičiantis sudėties pokyčiams.
Ne{0}}oksidinė stiklo keramika: specialios paskirties avangardai
Nitrido{0}}pagrindas: atstovaujama silicio nitrido, kurio kietumas artėja prie deimantų, tinka pjovimo įrankiams gaminti.
Karbido{0}}pagrindas: atlaiko iki 1600 laipsnių temperatūrą, dažniausiai randama aviacijos ir erdvėlaivių variklių karštosiose{2}}galinėse dalyse.
Disulfido{0}}pagrįsti junginiai: unikalus infraraudonųjų spindulių pralaidumas, naudojamas termovizorių optiniuose komponentuose.
Šios medžiagos ypač gerai veikia ekstremaliose aplinkose, tačiau turi dideles gamybos sąnaudas ir jas sunku apdoroti.
Kompozicinė stiklo keramika: sinerginė našumo raida
Į stiklo keramikos matricą įterpiant metalo daleles, pluoštus ir kt., buvo sukurtos kelių savybių kompozicinės medžiagos. Pavyzdžiui, mechaniniuose sandarikliuose naudojamos nusidėvėjimui atsparios -volframo karbido-sudėtinės medžiagos, todėl jų tarnavimo laikas pailgėja tris kartus; antistatinės medžiagos su pridėtomis laidžiosiomis fazėmis išsprendžia statinės elektros kaupimosi problemą elektronikos pramonėje. Šios medžiagos skatina naujoves tokiose srityse kaip tiksli gamyba ir nauja energija.
